Nerealūs įstatymai Norvegijoje. Tikimasi, kad... plėšrūnai gerbs žemėlapyje pažymėtas zonas

Per pastaruosius 20 metų Norvegijoje buvo išmokėta kompensacijų už daugiau nei 800 tūkst. avių ir elnių. Vien pernai valstybė tam skyrė daugiau nei 159 mln. Norvegijos kronų. Linnell, dirbantis Norvegijos gamtos tyrimų institute ir Innlandet universitete, pabrėžia, kad plėšrūnai nepaiso administracinių ribų ar žemėlapyje nubrėžtų linijų.

Jis atkreipia dėmesį, kad dabartinė sistema primena „šachmatų lentą“, sudarytą iš mažų laukų, kurie neatitinka didelių gyvūnų poreikių. Jo nuomone, Vestlandeto regione taikomas modelis, kai nustatytos didelės zonos be plėšrūnų, beveik visiškai pašalino nuostolius tarp ūkininkaujamų gyvūnų.

Tyrėjas vertina, kad plėšrūnų ir ūkininkaujamų gyvūnų atskyrimas gali veikti, tačiau reikia aiškių ir didelių zonų abiejose pusėse. Jis mano, kad reikia keisti ūkininkavimo būdus ten, kur pirmenybė teikiama plėšrūnams. Jis nurodo Europoje taikomas priemones, tokias kaip elektrinės tvoros, aviganiai šunys ar ankstesnis avių pargabenimas iš ganyklų.

Tačiau jis pastebi, kad tokių metodų taikymas reikštų didelius pokyčius daugeliui ūkių. Linnell pabrėžia, kad dabartinis kompromisas neduoda laukiamų rezultatų, o konfliktas vis auga.

Tuo pačiu metu didėja įtampa tarp gyvūnų apsaugos organizacijų ir žemės ūkio bei elnių augintojų atstovų. Gyvūnų teisių organizacija teigia, kad plėšrūnams skiriama per mažai vietos, o tikrasis užfiksuotų nuostolių skaičius yra mažesnis nei išmokamos kompensacijos. Organizacija kritikuoja ganymą be priežiūros ir nurodo būtinybę mažinti ūkininkaujamų gyvūnų skaičių.

Tuo tarpu Norvegijos nacionalinė elnių augintojų asociacija perspėja, kad elnių auginimo nuostoliai yra per dideli, ir jų nuomone, vienintelis veiksmingas būdas – mažinti plėšrūnų populiaciją. Norvegijos ūkininkų federacija argumentuoja, kad Norvegijos sąlygos neleidžia lyginti vietinės gyvulininkystės su kitomis Europos šalimis.

Norvegijos aplinkos apsaugos tarnyba patvirtina, kad kai kurios zonos yra neveiksmingos ir per mažos, kad užtikrintų stabilias gyvenimo sąlygas plėšrūnams. Valdininkai nurodo regionus, kuriuose gyvūnai, įskaitant lokius, vengia jiems formaliai skirtų vietų ir juda į prioritetines ganyklų zonas, kas sukelia naujų nuostolių.

Jie praneša, kad kai kuriais atvejais gali prireikti politinių sprendimų. Tuo pačiu atkreipia dėmesį, kad regionuose, kur intensyviai auginami elniai, galima taikyti tokius veiksmus kaip bandų perkėlimas į mažiau pavojingas vietas. Tačiau pabrėžia, kad šiauriniuose regionuose iššūkiu išlieka didelis lūšių ir ernių skaičius.

Valstybinės institucijos teigia, kad iki šiol zonų padalijimas daugeliu atvejų veikia, nors mato vietas, kur reikia pokyčių. Nordlando regiono plėšrūnų komisija mano, kad nėra realių galimybių savarankiškai keisti zonas. Regiono atstovai pabrėžia, kad geografinės sąlygos apsunkina tikslą – užtikrinti nuolatinį rudųjų lokių su jaunikliais buvimą.

Jie nurodo, kad iki šiol bandymai nedavė rezultatų, o paskutinė užregistruota lokio patelė su jaunikliais žuvo 2015 metais. Jie pažymi, kad be centrinės valdžios paramos neįmanoma sukurti didesnių ir stabilesnių plėšrūnų teritorijų.

Diskusijos dėl naujų zonų ribų ir nuostolių mažinimo ūkininkavime tęsis, o valstybinės institucijos rengia tolesnes analizes ir rekomendacijas. Fone lieka klausimas, kaip suderinti nykstančių rūšių apsaugą su gyvulių ganymo sektoriaus poreikiais. Artėjantys sprendimai gali iš naujo apibrėžti santykius tarp plėšrūnų, ganyklinių gyvūnų ir žmonių, kurie dešimtmečius dalijasi šiomis teritorijomis.