„Mūšis dėl Norvegijos“. Nauja ataskaita nurodo, kur gali kilti didžiausios grėsmės

Ataskaitoje analizuojamas konflikto scenarijus, kuriame veiksmai būtų vykdomi vienu metu ore, jūroje, po vandeniu, kibernetinėje erdvėje ir elektromagnetiniame spektre. Autoriai pabrėžia, kad jie neprognozuoja konkretaus Rusijos išpuolio, o aprašo gynybos planavimo poreikiams parengtą variantą. Svarbus elementas yra laikas. Didelė dalis Norvegijos modernizavimo programų turėtų pasiekti brandą tik 2029–2036 m., t. y. vėliau nei ataskaitoje nurodytas galimas grėsmių laikotarpis.

Ataskaitos autoriai vertina, kad klasikinis sausumos puolimas į Finmarką yra mažiau tikėtinas scenarijus. Panašiai jie vertina ir atvirą jūrinę konfrontaciją aplink Svalbardą, nurodydami dideles tokios operacijos sąnaudas Rusijai. Didesnę reikšmę turėtų iš atstumo daromas spaudimas. SSC scenarijuje tai galėtų būti koordinuoti raketų ir dronų smūgiai, kibernetinės atakos bei sabotažo veiksmai, nukreipti į svarbiausius Norvegijos infrastruktūros elementus.

Šioje sistemoje Norvegija yra ypač svarbi dėl energetikos ir geografinės padėties. Remiantis ataskaitoje cituojamais duomenimis, 2025 m. šalis sudarė apie 54 proc. ES vamzdynais importuojamų dujų, o 2026 m. pirmąjį ketvirtį – apie 55 proc. Įskaičiavus SGD, Norvegijos dalis sudarė apie 30 proc. viso ES dujų importo. Per Norvegijos vandenis taip pat eina telekomunikacijų infrastruktūra, o šalis atlieka svarbų vaidmenį NATO pajėgų perkėlimo į Šiaurės ir Baltijos regioną sistemoje.

Ataskaitoje nurodoma, kad Norvegija turi pažangias sistemas, įskaitant F-35A lėktuvus, P-8A Poseidon orlaivius ir NASAMS sistemą. Tačiau problema esą yra potencialaus išpuolio mastas. Pasak autorių, dabartinė architektūra nebuvo parengta ilgalaikiam masinių pigių dronų bangų, derinamų su sparnuotųjų ir balistinių raketų naudojimu, atremimui. Tokie veiksmai galėtų palaipsniui išeikvoti brangių perėmimo raketų atsargas.

SSC taip pat atkreipia dėmesį į gynybą nuo balistinių raketų. Pasak ataskaitos, dabartinės Norvegijos sistemos nesuteikia savarankiško pajėgumo naikinti tokias raketas kaip „Iskander-M“, o NASAMS pirmiausia skirtas kitų tipų oro taikiniams naikinti. Autoriai taip pat nurodo nepakankamai išplėtotą gynybos sluoksnį nuo masinių dronų atakų. Jie mano, kad būtinos pigesnės perėmimo sistemos, išsklaidytas jutiklių tinklas ir elektroninės kovos sprendimai.

Didelė ataskaitos dalis skirta galimam Norvegijos ir Ukrainos bendradarbiavimui. Autoriai nurodo karo metu įgytą patirtį dronų gynybos, elektroninės kovos, nepilotuojamų jūrinių sistemų ir skaitmeninio mūšio lauko valdymo srityse. Jų nuomone, šie sprendimai galėtų būti panaudoti ir saugant didelę Norvegijos teritoriją bei pakrantę. Ypatingą vaidmenį turėtų atlikti automatizavimas, nes šalis turi ribotą personalo skaičių, palyginti su saugotina teritorija.

Atspirties taškas neturėtų būti visiškai nauja bendradarbiavimo struktūra. Ataskaitoje minimi programa „Brave-Norway“, 2026 m. balandį Osle paskelbta gynybos deklaracija, „Kongsberg“ veikla Kyjive ir investicijos, susijusios su Ukrainos jūriniais dronais. Autoriai siūlo šias iniciatyvas išplėsti į nuolatinę partnerystę, skirtą bendram gynybos pajėgumų vystymui. Viena iš sričių taip pat turėtų būti balistinių raketų perėmimo sistemų kūrimas ir bendri nepilotuojamų sistemų projektai.

Ataskaitą SSC parengė Ukrainos bendrovės „Buntar Aerospace“ užsakymu; ji skirta padėti plėtoti Ukrainos ir Norvegijos gynybos partnerystę. Autoriai pabrėžia, kad aprašytas scenarijus sąmoningai yra kraštutinis variantas, o ne būsimų įvykių prognozė. Jie taip pat pažymi, kad dalis duomenų apie Rusijos karinę gamybą yra apytikriai ir gali keistis.