Siena yra, bet skylėta. Ar Europa bejėgė prieš dronus?

Europos dronų gynybos mechanizme yra spragų aptinkant mažus skraidančius objektus, ypač žemo aukščio ir įvairaus dydžio dronus. Radiolokacinės sistemos, kurios gerai veikia su didesniais taikiniais, sunkiai aptinka mažus ir lėtus objektus, todėl juos sunku pastebėti.

Be to, duomenų integracija iš įvairių šaltinių, tokių kaip radarai, akustiniai ir optiniai jutikliai, susiduria su techniniais ir procedūriniais sunkumais. Pasak NRK, dėl to daugeliu atvejų oro gynybos sistema reaguoja tik po to, kai dronas jau pažeidė oro erdvę.

Kita problema – nesuderintos procedūros ir standartai tarp ES valstybių. Kai dronas kerta kelių šalių sienas, būtina greita informacijos mainai ir bendras incidento valdymas. Skirtingi nacionaliniai teisės aktai ir centrinio koordinavimo centro nebuvimas apsunkina veiksmingą reagavimą.

Ataskaitos autorių teigimu, kai kuriais atvejais net nėra aiškių sprendimų priėmimo mechanizmų, kurios institucijos atsakingos už konkrečius gynybos veiksmus.

Trečioji spragų sritis – dronų neutralizavimo priemonės: trikdymo įranga (jamming), dezorientacija ar fizinis perėmimas. Net ir aptikus droną, trūksta universalių sprendimų, kuriuos būtų galima taikyti skirtingomis aplinkos sąlygomis ir judėjimo scenarijais.

Be to, tokių sistemų diegimo visoje Šengeno erdvėje ar išorinėse ES sienose kaštai ir sudėtingumas yra dideli. Be vieningų standartų ir valstybių narių bendradarbiavimo, efektyvios dronų gynybos sistemos įgyvendinimas vėluoja.

NRK ataskaitos vertinimu, jei Europos gynybos bendruomenė neištaisys aptikimo, koordinavimo ir neutralizavimo trūkumų, vadinamoji dronų siena gali likti labiau svajone nei realia koncepcija. Kol sistema neveiks efektyviai tarptautiniu mastu, nauji dronų incidentai ir toliau atskleis ES ir NATO gynybos infrastruktūros silpnybes.